Panamos kanalas: 82 kilometrai, kuriuose susitinka vandenynai ir supervalstybės

Prancūzų svajonė, virtusi kapinėmis

Idėja perkasti siauriausią Amerikos sąsmauką sena kaip ispanų kolonijos, bet rimtai ją ėmėsi įgyvendinti tik prancūzai. 1881 m. darbus pradėjo Ferdinandas de Lessepsas – žmogus, kuris ką tik buvo nutiesęs Sueco kanalą ir tikėjo, kad tą patį receptą galima pakartoti. Jis norėjo kasti kanalą jūros lygyje, be jokių šliuzų, tiesiai per kalnus ir džiungles.

Panama nebuvo Egipto dykuma. Liūtys paversdavo iškasas purvo upėmis, Šagreso upė kildavo per kelis metrus, o šlaitai vis slinkdavo atgal į griovį. Blogiausia buvo ligos: geltonasis drugys ir maliarija. Tada dar niekas nežinojo, kad jas platina uodai. Ligoninių lovų kojas statydavo į vandens indus, kad nelįstų skruzdėlės, o tuose induose kaip tik veisėsi uodai. Skaičiuojama, kad prancūzų laikotarpiu žuvo apie 22 tūkst. žmonių. 1889 m. kompanija bankrutavo, šimtai tūkstančių smulkių investuotojų neteko santaupų, o „Panamos skandalas“ supurtė visą Prancūzijos politiką.

Šalis, gimusi dėl kanalo

Tada į žaidimą įsitraukė JAV. Prezidentas Theodore'as Rooseveltas norėjo kanalo, kuris leistų karo laivynui greitai pereiti iš vieno vandenyno į kitą. Problema: Panama tuomet buvo Kolumbijos provincija, o Kolumbijos senatas 1903 m. atmetė JAV pasiūlytą sutartį.

Vašingtonas rado kitą kelią. 1903 m. lapkričio 3 d. Panamos separatistai paskelbė nepriklausomybę, o prie krantų stovėjęs JAV karo laivas „Nashville“ neleido Kolumbijos kariuomenei užgniaužti sukilimo. JAV naują valstybę pripažino per kelias dienas, o po dviejų savaičių pasirašė Hay–Bunau-Varilla sutartį. Panamos vardu ją pasirašė prancūzas Philippe'as Bunau-Varilla, buvęs de Lessepso inžinierius. JAV gavo apie 16 km pločio Kanalo zoną „amžiams“. Daug panamiečių šią sutartį dešimtmečiais laikė pažeminimu.

Karas su uodais ir didžioji iškasa

Amerikiečiai pirmiausia ėmėsi ne kastuvų, o uodų. Karo gydytojas Williamas Gorgasas rėmėsi Kubos gydytojo Carloso Finlay ir Walterio Reedo atradimu, kad geltonąjį drugį platina uodas Aedes aegypti. Jo komandos sausino balas, dengė vandens statines, fumigavo namus ir tiesė vandentiekį Panamos mieste ir Kolone. Iki 1906 m. geltonasis drugys Kanalo zonoje praktiškai išnyko, o maliarijos gerokai sumažėjo.

Tada prasidėjo inžinerinis darbas. Pagrindinis iššūkis buvo Kulebros iškasa (dabar Gailardo iškasa) per kontinentinį vandenskyrį. Šimtai garo ekskavatorių ir traukinių dieną naktį vežė uolienas, o nuošliaužos ne kartą užversdavo jau iškastas vietas. Didžiąją dalį sunkiausio darbo atliko darbininkai iš Karibų salų, ypač Barbadoso. Jie gyveno ir uždirbo kur kas prasčiau nei baltieji amerikiečiai. Oficialiais duomenimis, JAV statybų metais žuvo daugiau kaip 5,6 tūkst. žmonių. Kanalas atidarytas 1914 m. rugpjūčio 15 d., kai juo praplaukė garlaivis „Ancon“. Pasaulis tuo metu žiūrėjo į Europą, kur ką tik buvo prasidėjęs karas.

Vandens laiptai per kalnus

Svarbiausias amerikiečių sprendimas buvo atsisakyti prancūzų idėjos. Užuot kasę iki jūros lygio, jie užtvenkė Šagreso upę. Gatuno užtvanka suformavo tuo metu didžiausią dirbtinį ežerą pasaulyje. Gatuno ežeras tyvuliuoja apie 26 metrus virš jūros lygio, ir laivai per kanalą iš esmės plaukia juo.

Į ežerą ir iš jo laivus kelia ir leidžia šliuzai: Gatuno šliuzai Atlanto pusėje, Pedro Migelio ir Mirafloreso – Ramiojo vandenyno pusėje. Principas paprastas ir genialus. Siurblių nėra, vanduo iš ežero į šliuzų kameras teka savaime, gravitacijos jėga. Laivą kamerose tempia nedideli elektriniai lokomotyvai, vadinamieji „mulai“. Tačiau kiekvienas laivas į jūrą nuplukdo dešimtis milijonų litrų gėlo vandens, ir to vandens niekas neatgauna. Kanalas visiškai priklauso nuo lietaus, o tas pats ežeras dar ir girdo Panamos miestą bei Koloną.

Nuo „zonos“ iki suvereniteto

Kanalo zona buvo atskiras pasaulis su savo policija, mokyklomis ir JAV vėliava, o šalia jos gyveno skurdesnė Panama. 1964 m. sausio 9 d. studentai bandė zonoje iškelti Panamos vėliavą. Kilo riaušės, žuvo daugiau kaip 20 panamiečių ir keli JAV kariai. Ši diena Panamoje iki šiol minima kaip Kankinių diena.

Po ilgų derybų 1977 m. rugsėjo 7 d. Panamos lyderis Omaras Torrijosas ir JAV prezidentas Jimmy Carteris pasirašė dvi sutartis. Pirmoji numatė perduoti kanalą Panamai iki 1999 m. pabaigos. Antroji, Neutralumo sutartis, įtvirtino kanalo neutralumą ir JAV teisę jį ginti. Dėl sutarčių JAV Senate vyko aršūs ginčai, reikiamą dviejų trečdalių daugumą sutartys surinko vos vieno balso persvara. 1999 m. gruodžio 31 d. kanalas atiteko Panamos kanalo administracijai (ACP). Daug kas tada abejojo, ar maža valstybė susitvarkys. Ji susitvarkė: kanalas tapo pelningesnis nei bet kada.

Didesni laivai, mažiau lietaus

Laivai augo greičiau nei kanalas. 2006 m. panamiečiai referendume pritarė plėtrai, ir 2016 m. birželio 26 d. atidaryti nauji, didesni šliuzai: Agva Klara Atlanto ir Kokoli Ramiojo vandenyno pusėje. Simboliška, kad pirmasis jais praplaukė Kinijos laivas „Cosco Shipping Panama“. Naujosios kameros turi vandens taupymo baseinus, į kuriuos grąžinama didelė dalis kiekvieno šliuzavimo vandens.

Klimato problemos jie neišsprendė. 2023 m. sausra, paaštrinta El Ninjo, buvo viena smarkiausių kanalo istorijoje: tų metų spalis buvo sausiausias nuo 1950 m. ACP mažino leistiną laivų grimzlę ir paros tranzitų skaičių. Įprastai kanalas per parą praleidžia apie 38–40 laivų, o 2024 m. vasarį rezervuoti buvo galima tik 18 vietų. Prie kanalo įėjimų rikiavosi eilės, dalis laivų rinkosi kelią aplink Gerosios Vilties kyšulį. Lietus grįžo, ir 2025 finansiniais metais kanalas fiksavo 13 404 tranzitus bei apie 5,7 mlrd. JAV dolerių pajamų. Tačiau 2026 m. rugpjūtį–rugsėjį, kylant naujo El Ninjo grėsmei, ACP vėl sumažino didžiausią grimzlę naujuosiuose šliuzuose iki 47,5 pėdos (14,48 m). Ilgalaikis atsakas – planuojamas Rio Indio rezervuaras, nors dėl jo ginčijasi gyventojai, kuriuos teks perkelti.

Kodėl tai svarbu dabar

Kanalu plaukia maždaug 40 proc. JAV konteinerinių krovinių, o didžiausi naudotojai po JAV yra Kinija ir Japonija. Todėl kanalas atsidūrė JAV ir Kinijos varžybų centre. 2025 m. sausio 20 d. inauguracinėje kalboje Donaldas Trumpas pareiškė, kad kanalą „valdo Kinija“ ir kad JAV jį „atsiima“. Panama tai kategoriškai paneigė, o Pekinas pabrėžė niekada kanalo nevaldęs. Kanalą valdo Panamos valstybinė ACP. Tačiau prie abiejų jo galų esančius Balboa ir Kristobalio konteinerių terminalus nuo 1997 m. valdė Honkongo konglomerato CK Hutchison įmonė „Panama Ports Company“.

Įvykiai riedėjo greitai. 2025 m. vasarį, po JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio vizito, prezidentas José Raúlas Mulino paskelbė, kad Panama nepratęs dalyvavimo Kinijos „Juostos ir kelio“ iniciatyvoje. Balandžio 9 d. JAV ir Panama pasirašė saugumo deklaraciją, numatančią pirmumą JAV karo laivams. Panama primygtinai kartojo, kad suverenitetas nediskutuotinas. Kovą CK Hutchison paskelbė už 22,8 mlrd. dolerių parduodanti 43 uostus 23 šalyse, įskaitant abu Panamos terminalus, konsorciumui, kuriam vadovavo „BlackRock“ ir MSC uostų bendrovė TiL. Pekinas sandorį sutiko nepalankiai ir, pasak žiniasklaidos, reikalavo, kad į jį būtų įtraukta valstybinė COSCO.

Tada savo žodį tarė Panamos teismai. 2026 m. sausio 30 d. Aukščiausiasis Teismas pripažino koncesiją antikonstitucine. Vasario 23 d. sprendimas įsigaliojo, ir terminalus laikinai, iki 18 mėnesių, perėmė „Maersk“ dukterinė APM Terminals (Balboa) ir MSC priklausanti TiL (Kristobalis). CK Hutchison pradėjo tarptautinį arbitražą. 2026 m. rugpjūtį ji paskelbė reikalaujanti daugiau kaip 1,5 mlrd. dolerių, o jos dukterinė įmonė – mažiausiai 2 mlrd. Didžiojo uostų sandorio likimas tebėra neaiškus: konsorciumas, pranešimų duomenimis, svarsto jį užbaigti be Panamos terminalų, o CK Hutchison rugpjūtį teigė neturinti „absoliučiai nieko naujo“.

Ši istorija primena seną dėsnį: kas kontroliuoja jūrų kelių „butelių kakliukus“, tas turi svertų visam pasauliui. Šiuo atveju svertai priklauso mažai šaliai, kuri šimtmetį kovojo, kad kanalas būtų jos, o dabar turi laviruoti tarp dviejų supervalstybių ir senkančio ežero.