Aralo jūra – kaip medvilnė išgėrė ketvirtą pagal dydį ežerą pasaulyje
Prieš šešiasdešimt metų Muinako uoste žvejai krovė laimikį iš laivų, o šiandien tie patys laivai rūdija smėlyje toli nuo vandens. Aralo jūra, kadaise ketvirtas pagal dydį ežeras pasaulyje, per vieną žmogaus gyvenimą beveik išnyko. Ją išgėrė ne klimatas, o sovietinės medvilnės laukai. Tai pamoka apie vandenį, kuri Centrinėje Azijoje vis dar aktuali.
Jūra dykumos viduryje
Aralo jūra niekada nebuvo tikra jūra: tai uždaras sūrokas ežeras Turano žemumoje, ant Kazachstano ir Uzbekistano sienos. Į vandenyną iš jo neišteka nė viena upė. Ežerą maitino dvi didžiosios Centrinės Azijos upės: Amudarja, atitekanti nuo Pamyro ir Hindukušo, ir Syrdarja, prasidedanti Tian Šanyje. Vandens, kurį jos atnešdavo, ir to, kurį išgarindavo dykumos saulė, pusiausvyra tūkstančius metų laikė ežerą maždaug vienodo dydžio.
1960 m. Aralas užėmė apie 68 tūkst. km² – daugiau nei Lietuva – ir buvo ketvirtas pagal plotą ežeras pasaulyje po Kaspijos jūros, Aukštutinio ežero ir Viktorijos ežero. Jame buvo per tūkstantį kubinių kilometrų vandens ir daugiau kaip tūkstantis salų. Iš čia ir pavadinimas: kazachų ir kitose tiurkų kalbose aral reiškia „salą“.
Medvilnė vietoj žuvies
Sovietų planuotojams Centrinės Azijos dykumos atrodė kaip nepanaudotas plotas, o upės – kaip į smėlį pilamas vanduo. Nuo 1960-ųjų pradžios Amudarjos ir Syrdarjos vandenį ėmė masiškai nukreipti kanalais į medvilnės, ryžių ir grūdų laukus. Medvilnė, vadinama „baltuoju auksu“, tapo Uzbekistano TSR ekonomikos pagrindu. Kanalai dažnai buvo kasami tiesiog smėlyje, be jokios dangos, tad didelė dalis vandens susigerdavo į gruntą arba išgaruodavo, dar nepasiekusi laukų.
Tuo metu Aralas dar maitino visą regioną. Žvejyba jame suteikė darbo apie 40 tūkst. žmonių ir, pasak skaičiavimų, davė maždaug šeštadalį visos Sovietų Sąjungos žuvų laimikio. Planuotojai žinojo, kad ežeras trauksis. Tačiau, jų skaičiavimais, medvilnė buvo vertingesnė už žuvį.
Didžiausias vandens kelias buvo Karakumo kanalas Turkmėnistane, vienas ilgiausių drėkinimo kanalų pasaulyje, imantis vandenį iš Amudarjos. 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai, naujos valstybės sistemą perėmė beveik nepakeistą. 1992 m. jos įkūrė Tarpvalstybinę vandens koordinavimo komisiją ir toliau dalijosi upėmis pagal sovietines kvotas. Medvilnė liko strateginė kultūra, o Uzbekistane jos derlių dar ilgai rinko priverstinai mobilizuoti mokytojai, studentai ir gydytojai.
Kaip išdžiūsta jūra
Septintajame dešimtmetyje ežero lygis krito maždaug 20 cm per metus, aštuntajame – 50–60 cm, devintajame – jau 80–90 cm. 1987 m. Aralas suskilo į dvi dalis: mažąjį Šiaurės Aralą Kazachstane ir didįjį Pietų Aralą. 2003 m. ir pietinė dalis perskilo į vakarinį ir rytinį baseinus. 2014 m. rugpjūtį NASA palydovo nuotraukose rytinio baseino nebeliko – pirmą kartą per kelis šimtus metų.
Kartu su vandeniu keitėsi ir jo sudėtis. Aralo vandenyje anksčiau būdavo apie 10 g druskos litre, o 1990 m. jau apie 30 g, beveik tiek, kiek vandenyne. Likusioje pietinėje dalyje druskingumas dar didesnis, ir žuvys ten nebegyvena. Iki 1987 m. pramoninė žvejyba Arale visiškai sustojo.
Muinako laivų kapinės
Geriausiai šią katastrofą parodo Muinakas – miestas Karakalpakijoje, autonominėje Uzbekistano respublikoje. Kadaise tai buvo vienintelis Uzbekistano jūrų uostas ir žuvų konservų pramonės centras. 2018 m. Muinake gyveno apie 13,5 tūkst. žmonių. Uostas šiandien stovi dykumoje, o iki vandens – dešimtys, skirtingais vertinimais net per šimtą kilometrų. Surūdiję žvejų laivai, likę ten, kur kadaise buvo vanduo, tapo miesto simboliu ir turistų traukos objektu. Šalia jų stovi Aralo jūros memorialas.
Muinakas ėmė iš naujo save atrasti. Nuo 2018 m. tarp laivų nuolaužų vyksta elektroninės muzikos festivalis Stihia, didžiausias tokio pobūdžio renginys Centrinėje Azijoje. 2019 m. jis sutraukė apie 10 tūkst. žmonių. Vadinamasis katastrofų turizmas miestui duoda tai, ko nebegali duoti žvejyba.
Sala, kurios nebuvo žemėlapiuose
Aralo viduryje buvo sala ironišku pavadinimu – Atgimimo sala (rus. Vozroždenije). 1948 m. Sovietų Sąjunga čia įkūrė slaptą biologinio ginklo laboratoriją, kuri 1954 m. buvo išplėsta ir pavadinta Aralsk-7. Joje bandytos juodligė, raupai, maras, bruceliozė ir tuliaremija. Darbuotojai gyveno Kantubeko gyvenvietėje, kurioje buvo apie 1500 gyventojų. 1971 m. per avariją į aplinką pateko raupų virusas: užsikrėtė dešimt žmonių, trys iš jų mirė.
1991 m. lapkritį kariuomenė nusprendė bandymus nutraukti, o 1992 m. pavasarį sala buvo palikta. Bet traukėsi ir jūra: 2001 m. sala tapo pusiasaliu, o vėliau visai susiliejo su žemynu. Užkastos juodligės sporos atsidūrė pasiekiamos sausuma. 2002 m. JAV finansuojamas projektas, padedamas Uzbekistano, nukenksmino dešimt juodligės laidojimo vietų.
Dulkės, druska ir sveikata
Kur buvo jūros dugnas, dabar plyti nauja dykuma – Aralkumas, dažnai vadinamas jauniausia pasaulio dykuma. Ji susiformavo per kelis dešimtmečius, o ne per tūkstantmečius. Jos paviršius – druska, smėlis ir dešimtmečiais su upių vandeniu atplukdytos trąšų ir pesticidų liekanos. Vėjas visa tai pakelia ir išnešioja po visą regioną. Mokslininkai sieja šias dulkes ir užterštą geriamąjį vandenį su dideliu kai kurių vėžio formų, vaistams atsparios tuberkuliozės, mažakraujystės ir inkstų ligų paplitimu. 2009 m. vaikų mirtingumas regione siekė 75 iš tūkstančio.
Pasikeitė ir klimatas. Didelis vandens telkinys anksčiau švelnino orus, o be jo vasaros tapo karštesnės, žiemos šaltesnės, padaugėjo dulkių audrų. Uzbekistanas ir Kazachstanas į sprendimą žiūri praktiškai: išdžiūvusiame dugne sodinami saksaulai ir kiti dykumos augalai, kurių šaknys sutvirtina smėlį. Pagal Uzbekistano skelbiamus duomenis, 2026 m. vasarą apsauginiai želdiniai Priaralėje užėmė daugiau kaip 2 mln. hektarų.
Kokaralas: pusė stebuklo
Kazachstanas išsirinko kitą kelią: išgelbėti bent dalį jūros. Bėda ta, kad Syrdarjos vanduo iš Šiaurės Aralo per Bergo sąsiaurį tekėdavo į pietus ir ten išgaruodavo. 2005 m. rugpjūtį, padedant Pasaulio bankui, buvo baigta statyti apie 13 km ilgio Kokaralo užtvanka, atskyrusi šiaurinę dalį nuo pietinės. Ji kainavo 86 mln. dolerių, iš kurių 64,5 mln. buvo Pasaulio banko paskola.
Rezultatai pranoko lūkesčius. 2003–2008 m. Šiaurės Aralo lygis pakilo 12 metrų, o druskingumas 2006 m. sumažėjo nuo maždaug 30 iki 8 g litre. Grįžo dešimtys gėlavandenių žuvų rūšių: laimikis išaugo nuo 695 tonų 2005 m. iki beveik 5,6 tūkst. tonų 2014 m. 2015 m. duomenimis, kranto linija nuo Aralsko uosto, buvusi už maždaug 100 km, priartėjo iki 12 km. 2026 m. kovą Kazachstano vandens išteklių ministerija paskelbė, kad Šiaurės Arale 2025 m. pabaigoje buvo 23 km³ vandens, palyginti su 18,9 km³ 2022 m. Antrajame etape, kurį planuojama įgyvendinti 2026–2029 m., užtvanka būtų rekonstruota ir lygis pakeltas iki 44 m. Tada vandens būtų apie 34 km³, o plotas – apie 3,9 tūkst. km².
Pietų Aralui tokio išsigelbėjimo nėra. Iš jo liko tik siauras ir labai sūrus vakarinis baseinas prie Ustiurto plynaukštės skardžių. Amudarjos vanduo iki jo beveik neatiteka, o atkurti visą jūrą reikštų atsisakyti didelės dalies Uzbekistano ir Turkmėnistano drėkinamojo žemės ūkio.
Kodėl tai svarbu dabar
Aralo istorija nesibaigė su Sovietų Sąjunga. Vandens Amudarjoje vis mažėja, o naujausias iššūkis ateina iš aukštupio, iš Afganistano. Nuo 2022 m. talibų valdžia savo jėgomis kasa Koš Tepos kanalą (Qosh Tepa). Jo ilgis turi būti 285 km, plotis – apie 100 m, gylis – 8,5 m. Kanalas turėtų paversti dirbama žeme apie 550 tūkst. hektarų šiaurės Afganistano dykumų. Pirmasis etapas baigtas 2023 m. spalį. 2026 m. viduryje, pasak The Times of Central Asia, buvo iškasta daugiau kaip 200 km, o visą kanalą planuojama užbaigti 2028 m.
Iki šiol Afganistanas iš Amudarjos paimdavo mažai vandens. Sovietmečio susitarimai, pagal kuriuos upė dalijama, apima tik buvusias sovietų respublikas, todėl Kabulas jais nesiremia. Analitikų vertinimais, Koš Tepa gali nukreipti nuo penktadalio iki trečdalio upės vandens, t. y. iki 10 km³ per metus. Labiausiai nukentėtų žemupys: Uzbekistano Chorezmas ir Karakalpakija bei Turkmėnistanas, kurių ūkiai jau dabar kenčia nuo sausrų. 2025 m. kovą Uzbekistano vandens išteklių ministras Šavkatas Chamrajevas viešai pripažino, kad Afganistanas turi teisę į savo dalį, ir retoriškai paklausė: „Nejaugi turime griebtis ginklo?“ Taškento vandens savaitėje 2026 m. kovą abiejų šalių pareigūnai jau sėdėjo prie vieno stalo.
Aralas primena, kad vanduo Centrinėje Azijoje yra ir ekonomikos, ir saugumo klausimas, o sprendimas, priimtas upės aukštupyje, žemupyje atsiliepia po kelių dešimtmečių. Kokaralo užtvanka rodo, kad dalį žalos galima atitaisyti. Tik tam reikia valios, pinigų ir upių, kuriose vandens dar yra.
Trys dalykai, kuriuos verta prisiminti
- Aralo jūra nyko ne dėl klimato: nuo 1960-ųjų sovietinis medvilnės drėkinimas paėmė didžiąją dalį Amudarjos ir Syrdarjos vandens, ir per pusšimtį metų ežeras neteko didžiosios dalies ploto.
- 2005 m. pastatyta Kokaralo užtvanka parodė, kad dalį žalos galima atitaisyti: Šiaurės Arale vėl daugėja vandens ir žuvų, o Kazachstanas planuoja jį pakelti dar labiau.
- Afganistano Koš Tepos kanalas, kurį planuojama baigti 2028 m., gali nukreipti iki trečdalio Amudarjos vandens ir taip dar labiau įaštrinti vandens ginčus Centrinėje Azijoje.