Čžen He: Kinijos armada, kuri pasiekė Afriką ir dingo
Likus beveik šimtmečiui iki Kolumbo kelionės į Ameriką, iš Kinijos uostų išplaukė šimtai laivų su beveik 28 tūkstančiais žmonių. Jiems vadovavo eunuchas, vaikystėje paimtas į nelaisvę. Per tris dešimtmečius šis laivynas septynis kartus perplaukė Indijos vandenyną ir pasiekė net Rytų Afriką. Paskui Kinija laivyno atsisakė, o apie šias keliones beveik pamiršo. Šiandien admirolas Čžen He vėl tapo Kinijos herojumi, ir tai neatsitiktinai.
Belaisvis, tapęs admirolu
Būsimasis admirolas gimė apie 1371 m. Junanio provincijoje, pietvakarių Kinijoje, musulmonų hui šeimoje. Jo vardas buvo Ma He – pavardė Ma tuometinėje Kinijoje dažnai rodė kilmę iš musulmonų. Junanis tuo metu dar buvo paskutinė mongolų atrama, ir kai 1381 m. jį užėmė Mingų kariuomenė, dešimtmetis berniukas pateko į nelaisvę. Kaip ir daugelis to meto belaisvių vaikų, jis buvo kastruotas ir atiduotas tarnauti imperatoriaus sūnaus Džu Di, Janų kunigaikščio, dvarui.
Ten eunuchas padarė karjerą, kurios niekas nebūtų nuspėjęs. Jis kovojo Džu Di pusėje per 1399–1402 m. pilietinį karą, kai kunigaikštis nuvertė savo sūnėną ir pats tapo imperatoriumi Jongle. 1404 m. naujasis valdovas suteikė ištikimam bendražygiui naują pavardę – Čženas. Taip Ma He tapo Čžen He, o netrukus – didžiausio savo laikų laivyno vadu.
Septynios kelionės į Vakarų vandenyną
Kodėl Jongle prireikė armados? Istorikai mini kelias priežastis: valdžią jėga užgrobusiam imperatoriui reikėjo įrodyti, kad Dangaus mandatas – jo pusėje; norėta, kad tolimi kraštai pripažintų Mingų viršenybę ir siųstų duoklę; svarbi buvo ir prekyba, kurią valstybė siekė laikyti savo rankose.
Pirmoji ekspedicija išplaukė 1405 m. liepą. Mingų dinastijos istorijoje rašoma apie 62 lobių laivus ir 27 800 žmonių; kitas XVI a. šaltinis mini iš viso 317 laivų, nors kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Edwardas Dreyeris, mano, kad tai dvigubas skaičiavimas, ir vertina apie 250 laivų. Šiaip ar taip, tai buvo plaukiojantis miestas: kareiviai, jūreiviai, vertėjai, gydytojai, astrologai, žirgų ir geriamo vandens laivai.
Per 1405–1433 m. įvyko septynios kelionės. Laivynas lankėsi Čampoje (dabartinis Vietnamas), Javoje, Sumatroje, Malakoje, Ceilone ir Kalikute Indijoje. Ketvirtoji kelionė 1413–1415 m. pasiekė Hormuzą prie Persijos įlankos, o vėlesnės – Adeną Arabijoje ir Mogadišą bei Malindį Rytų Afrikoje. Laivai plaukė pagal musonus: žiemą vėjas nešė į pietvakarius, vasarą – atgal, todėl kiekviena kelionė trukdavo apie dvejus metus.
Ypač svarbi tapo Malaka – uostas prie siauro sąsiaurio tarp Malajų pusiasalio ir Sumatros. Mingų laivynas ten įrengė sandėlius ir laukdavo palankių vėjų, o Malakos valdovai, pasinaudoję Kinijos globa, apsisaugojo nuo stipresnių kaimynų. Kelionėse dalyvavo ir vertėjas musulmonas Ma Chuanas, kurio užrašai apie aplankytus kraštus – jų papročius, prekes, valdovus – šiandien yra vienas svarbiausių šaltinių apie tuometinį Indijos vandenyno pasaulį.
Lobių laivai: kiek jie iš tikrųjų buvo dideli?
Garsiausias klausimas apie šias ekspedicijas – laivų dydis. 1739 m. išleistoje oficialioje Mingų dinastijos istorijoje didžiausi „lobių laivai“ (baochuan) aprašomi kaip 44 džangų ilgio ir 18 džangų pločio – perskaičiavus tai būtų maždaug 120–135 m ilgio ir apie 50 m pločio laivai. Tokius skaičius priėmė ir britų mokslo istorikas Josephas Needhamas.
Tačiau daugelis šiuolaikinių tyrėjų jais abejoja. Pirmą kartą šie matmenys pasirodo 1597 m. romane – praėjus daugiau nei pusantro šimtmečio po kelionių. Inžinieriai pabrėžia, kad tokio dydžio medinis laivas būtų buvęs vargu ar įmanomas. Nankino laivų statyklos, kurioje laivai buvo statomi, didžiausias dokas yra iki 41 m pločio – tai leidžia manyti, kad laivai buvo ne ilgesni nei maždaug 75 m. Dažniausiai minimi vertinimai svyruoja tarp 50 ir 75 m, nors kai kurie mokslininkai tebegina didesnius skaičius. Net ir pagal kukliausius vertinimus tai buvo vieni didžiausių medinių laivų savo epochoje, gerokai didesni nei tie, kuriais po septynių dešimtmečių į Atlantą išplaukė Kolumbas.
Žirafos, dovanos ir kardas
Ekspedicijos parsiveždavo egzotiškų prekių ir dar egzotiškesnių svečių – užsienio valdovų pasiuntinius, kartais ir pačius valdovus. Garsiausia dovana buvo žirafa, kurią 1414 m. atgabeno Bengalijos pasiuntiniai. Dvaro rašto žmonės paskelbė, kad tai cilinas – mitinis gyvūnas, pasirodantis tik išmintingai valdant. Imperatoriui, kuris sostą buvo užgrobęs jėga, tokio ženklo labai reikėjo.
Vis dėlto „taikios diplomatijos“ įvaizdis nėra visiškai tikslus. 1407 m. prie Palembango Čžen He sunaikino garsaus piratų vado Čen Dzui laivyną ir išsivežė jį į Kiniją nubausti mirtimi. 1411 m. Ceilone, kai Kotės karalius Alakešvara, pasak kinų šaltinių, surengė pasalą, apie 2 000 kinų kareivių užėmė jo sostinę, o patį karalių su šeima nugabeno į Nankiną. Imperatorius jį vėliau paleido, tačiau Kotėje įsitvirtino Kinijai palankus valdovas. Laivynas buvo ne tik prekybinis ar diplomatinis – jis visada buvo ir karinė jėga.
Įdomų kultūrinį pėdsaką paliko Ceilone rasta 1409 m. data pažymėta stela: kinų, tamilų ir persų kalbomis joje surašytos laivyno aukos šventovei. Tai rodo, kaip pragmatiškai kinai bendravo su įvairių tikėjimų kraštais. Pats Čžen He, gimęs musulmonu, savo užrašuose daugiausia garbino jūreivių deivę Tianfei (Mazu).
Kodėl Kinija sustojo?
1424 m. Jongle mirė. Jo sūnus imperatorius Hunsi vos įžengęs į sostą sustabdė tolesnes keliones. Laivynas dar kartą išplaukė 1431 m. imperatoriaus Siuandė įsakymu – ši septintoji kelionė pasiekė Kalikutą ir Hormuzą ir grįžo 1433 m. Čžen He tikriausiai mirė tais pačiais metais, galbūt kelionės metu, nors kai kurie istorikai mano, kad jis gyveno iki 1435 m. Nankine yra jo kapas, bet manoma, kad tai kenotafas.
Po to didžiųjų ekspedicijų nebeliko. Priežastys sudėtingos, ir istorikai jų svarbą vertina skirtingai. Valstybės dėmesį ir pinigus traukė šiaurė: grėsmė iš mongolų, sostinės perkėlimas į Pekiną. Dvare vyko kova tarp konfucianistų valdininkų ir eunuchų, kurie kontroliavo ekspedicijas – keliones valdininkai matė kaip eunuchų galios simbolį. Kiek svarbios buvo išlaidos, ginčijamasi: vieni istorikai mano, kad kelionės buvo labai brangios, kiti – kad iždo jos nenualino. Be to, Mingai jau seniai buvo įvedę haidžin – privačios jūrų prekybos draudimus.
Simboliška istorija sieja ir dokumentus. Pasak vėlesnių pasakojimų, XV a. antroje pusėje Karo ministerijos pareigūnas Liu Dasia ekspedicijų dokumentus sunaikino arba paslėpė, vadindamas juos „perdėtais pasakojimais apie keistenybes“. Kiek ši istorija tiksli, nėra aišku, bet faktas tas, kad oficialių laivyno archyvų neišliko – daug ką žinome iš kelionių dalyvio Ma Chuano užrašų ir išlikusių stelų.
1498 m., praėjus 65 metams po paskutinės kinų ekspedicijos, į tą patį Kalikutą atplaukė portugalas Vasco da Gama su keliais laivais. Indijos vandenyną netrukus pradėjo valdyti europiečiai. Kinijos sprendimas pasitraukti iš jūrų tapo vienu didžiųjų istorijos „kas būtų, jeigu“: jei lobių laivai būtų plaukę toliau, galbūt Afrikos ir Azijos krantus pirmieji būtų kolonizavę ne portugalai. Tačiau tokios spekuliacijos lengvai pamiršta, kad Mingų tikslas niekada nebuvo kolonijos – jiems reikėjo pripažinimo, o ne teritorijų.
Kodėl tai svarbu dabar
Ilgus šimtmečius Čžen He Kinijoje buvo veikiau liaudies romanų ir legendų veikėjas nei nacionalinis didvyris. Šiuolaikinė Kinija jį prisiminė su dideliu užsidegimu. 2005 m., minint 600 metų nuo pirmosios kelionės, liepos 11-oji paskelbta Nacionaline jūrų diena. Kai Xi Jinpingas 2013 m. paskelbė „Juostos ir kelio“ iniciatyvą, kurios dalis – „XXI a. jūrų šilko kelias“, admirolas tapo jos istoriniu simboliu. Apie jį kuriami televizijos serialai, rengiamos parodos ir statomi paminklai ne tik Kinijoje, bet ir Pietryčių Azijoje. Oficialiame pasakojime jis – taikos pasiuntinys, atnešęs prekybą ir draugystę, o ne užkariavimą. Esą skirtingai nei europiečiai, Kinija niekada nekūrė kolonijų.
Šis pasakojimas turi tiesos – Mingai iš tiesų nesiekė užjūrio teritorijų. Tačiau istorikai, pavyzdžiui, Geoffas Wade’as, primena, kad laivynas buvo ginkluotas ir prireikus kariavo, o tikslas buvo priversti kaimynus pripažinti Kinijos viršenybę. Abu bruožai – prekyba ir galios demonstravimas – atpažįstami ir šiandien.
Šiandien Kinija turi skaičiumi didžiausią karinį laivyną pasaulyje, 2017 m. Džibutyje atidarė pirmąją užjūrio karinę bazę, o 2025 m. į rikiuotę įvedė trečiąjį lėktuvnešį „Fujian“. Pekinas daugelį Indijos vandenyno uostų – nuo Šri Lankos Hambantotos iki Pakistano Gvadaro – yra finansavęs ar valdo. Daugelis jų yra tose pačiose vietose, kuriose prieš 600 metų inkarą metė lobių laivai.
Didžiausia Čžen He istorijos pamoka galbūt yra ne apie tai, ką Kinija pasiekė, o apie tai, kad ji sustojo. Daug kinų komentatorių tą sprendimą laiko klaida, dėl kurios šalis vėliau atsiliko nuo Vakarų. Šiandieniai Kinijos vadovai aiškiai nenori jos kartoti.
Trys dalykai, kuriuos verta prisiminti
- 1405–1433 m. Mingų laivynas, vadovaujamas eunucho Čžen He, septynis kartus perplaukė Indijos vandenyną ir pasiekė Arabiją bei Rytų Afriką – gerokai anksčiau nei europiečiai.
- Lobių laivų dydis tebėra ginčijamas: senuose šaltiniuose minima apie 120–135 m, bet dauguma tyrėjų mano, kad realiau – 50–75 m.
- Kinija ekspedicijas nutraukė dėl dvaro kovų, šiaurės grėsmių ir požiūrio į prekybą, o šiandien Čžen He tapo „taikios“ Kinijos jūrinės galios simboliu.